Grįžau. Buonotte.

Taigi tat. Savaitė Italijoje nors nebuvo trumpa, tačiau vis tiek – noriu atgal (ir grįšiu, tikrai tikrai). Nemanau, kad ėmus pasakoti, kažkas būtų atskleista labai, taigi ir nesivarginsiu Įspūdžiai fantastiški, bet tesinori liūdnai pastebėti faktą – ciao, Italija, ciao, bella, ciao ciao ciao…

Too much information

Sėdžiu prie kompo fiziškai – mintys miega.

Pavalgiau, o dabar mąstau apie darbus rytojui. Reikia padaryt darbus O ir Š Valentino dienai ir nd… o nd:

Anglų – nieeeko, rašom dictation “Love at first sight”

2xLt – yra;

Dora – —–

Matieka – ——-

Choreografija – ——-

Fizika – ———

Nu va, tik lt. Tai paruošus, faktiškai, galėsiu imtis Valentino.

Oh, Romeo, where are you?  

Pasiimk. (Prasmės neieškokit :) )

Padėjau draugei ieškoti šmaikščių ir nelabai sentencijų šimtadieniui, kalendoriui.

Keletą atradau ir tokių, kurias visai norėčiau įsiminti, o kadangi dar neatradau geresnio būdo įsiminti, kaip užrašyti, tai taip ir padarysiu

Gyvenime labiausiai mums stinga žmogaus, kuris mus verstų daryti tai, ką mes mokame. R.V.Emersonas

Su šia mintim sutinku. Bent mane tai dažnai reikia stumtelėti (arba gerai nustumti) reikiama kryptimi. Ir ačiū tiem, kurie tai padaro…
Žmonės, kurie patiria per daug džiaugsmo, neišvengiamai bunka. O. de Balzakas

Patirtis įrodė

Žmogus, norintis vadovauti orkestrui, privalo atsukti miniai nugarą.

Palieku pamąstymui

Cirkas išvažiavo, aš likau…

Taiklus pastebėjimas, apibūdinantis dažną (bent man) būseną.

Šiandien veidrodyje tokius siaubus rodė!

Na, manęs tokios mintys dažniausiai neaplanko, bet… Juk visko pasitaiko, ar ne?

Yra moterų, kurių liežuviai neturi tiesioginio kontakto su smegenimis.

Na, mano turi, sakyčiau. Trūkinėjantį kartais, bet – turi

Keletas iš pamąstymų serijos:

Nežinau didesnio pasiaukojimo negu paduoti ranką žmogui, kuris visiškai neteko vilties. N.Gogolis

…

Kiekvienas žmogus yra kažkurio kito žmogaus likimas.

…

Jeigu vienas kitas malonus žodis gali padaryti žmogų laimingą, reikia būti niekšu, kad šito nepadarytum. V.Penas

…

Ir mintis, kurią man tikriausiai kada nors reikės – teks – išmokti.

Niekada neteikite neprašytų paslaugų. O. de Balzakas

…

Užteks.

Po keleto neišmiegotų naktų daros sunku dirbti vakarais.

Ir, žinoma, tada, kai pats turi darbo, jo atsiranda ir papildomai.

Sėdžiu apsistačius tuščiais energetinių gėrimų buteliukais, kad nors sąžinė graužti imtų.

Neveiksmingas būda, reikia pasakyti.

 

 

 

Truputis jogurto su saule

O man jau pavasaris.

Šiemet man viskas per anksti. Nespėju.

Nespėjau atsisveikint su žiema (ji dar grįš), o jau saulė, jau pavasaris širdy.

Va dar pora dienų ir jau šimtadienis. Dar keletas – širdutėm pasipuošęs Valentinas. Žiūrėk ir Velykų atostogos ant nosies jau.

…

O man patinka gėlės be progos.

Gauti malonu, o dovanoti – dvigubai beveik.

Ypač – saulėtą dieną.

Ypač – geltonas tulpes.

…

Sėdžiu dabar apsirėdžius gėlėta palaidine. Vis smagiau. Ir, šaukštelis po šaukštelio, siurbčioju jogurtą. Braškinį.

Vakaras nusimato ne pavasariškas. Knygos, mokslas, žinios, ateitis. Ateitis. Kokia dar ateitis, jei gyvenu čia ir dabar Jaučiuosi beveik apsisprendus stoti į filologiją.

Ir nesvarbu, kad užsiminus apie tai aplinkinių žvilgsniukai grąžtais virsta – jau patapau skylėta.

Man patinka, man įdomu, labai įdomu.

Ir nesvarbūs man tie “šilti” žvilgsniukai.

Yra palaikančių.

Juk neištverčiau nei metų vadyboj, nei pusmečio ekonomikoj, nei mėnesio teisėj.

Ne man tai

Negalėčiau daryti to, ko nemėgstu. Nesugebėčiau.

Ne, ne.

Niekaip.

Jau geriau paprasčiau, bet su polėkiu ir meile.

…

Po keleto pokalbių supratau, jog ir man dainos (kartais – grupės) dažnai primena žmones.

Ne visuomet tuos, kuriuos norėtųs prisimint, deja.

Draugė J. nustebo ir šyptelėjo man pasakius, jog du metus negalėjau klausyti, nei, tuo labiau, dainuoti vienos mėgstamos dainos.

Bet dabar jau galiu.

Galiu dainuoti bet ką, daryti bet ką, tačiau – paradoksalu – nenoriu.

Žodžiai žeidžia. Kartais labiau, nei gali atrodyti.

Ir, nors kartais norisi atrodyt mažu vaiku, kartais nebemoku.

…

Dabar klausau Jimmy Justice “When my little girl is smiling”

Gera būt kažkam “Little girl” (mirkt)

murku

…

Pakviesk mane pavasarį prisiskinti pakalnučių…

Dostojevskio “Nusikaltimas ir bausmė” 2007m. ekranizacija [58/60]

Sumaniau rašyt nuomonę apie matytus filmus. Aš, žinoma, ne kritikė, beeeet…

1. Detalumas pagal knygą (jei tokią būsiu skaičius).

2. Bendra siužeto linija (Jei ne pagal knygą ar sth).

3. Meniškumas ir tiesiog vaizdo įvertinimas.

4. Sukurti charakteriai.

5. Įdomumas, patrauklumas, įtampa žiūrint

6. Aktorių vaidyba.

Balus sumuosiu

………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Ir pirmasis filmas, kurį žiūriu šiuo metu – Dostojevskio “Nusikaltimas ir bausmė” 2007m. ekranizacija.

Jei kada ir įvyks stebuklas ir šis 8 dalių serialas bus išverstas į lietuvių kalbą – žiūrėkit.

O kas supranta rusiškai – siųskitės, žiūrėkit – verta.

Taigi:

1. Detalumas pagal knygą – 10 balų. (8 serijos leidžia atskleisti smulkmenas. Vienoje vietoje pastebimas lengvas nutylėjimas, tačiau tuo išvengta monotonijos, taigi +)

2. Bendra siužeto linija – 9 balai. (Dostojevskis lieka Dostojevskiu. Yra vietų, kur pats siužetas intriguoja, o yra tokių, kur nespėji susivokt, kur čia kas vyksta.)

3. Meniškumas ir tiesiog vaizdo įvertinimas – 10. (Super. Bežiūrėdama vis stebiu kameros judėjimą, nes labai tiksliai sukurta atmosfera – niūrus, tamsus filmas, dažnai “žvilgsnis” slysta ne iš vieno šono į kitą, o iš apačios į viršų. Nuostabiai parinkti drabužiai. Sužavėta niūriu knygos atitikmeniu.)

4. Sukurti charakteriai – 10. (Tobulai ryškūs ir ypatingi personažai, visi skirtingi ir saviti. Plojimai režisieriui.)

5. Įdomumas, patrauklumas, įtampa žiūrint – 9 (Vien dėl šiurpaus senutės nužudymo pavaizdavimo. Kažko galbūt mistiškesnio norėjosi viso filmo kontekste Kraujo klanas… Nors – pagal knygą.)

6. Aktorių vaidyba – 10 (100 jeigu galėčiau labai sėkmingas aktorių parinkimas. Niekaip neatsižaviu Rodia, kurio akių kampučiai natūraliai nusvirę žemyn. Tai jį daro panašų į nelaimingą šunelį. Pagrindinis charakteris – nepakartojamas. Jo žvilgsnis visuomet gilus, liūdnas ir melancholiškas. Labai gerą įspūdį paliko Razumichinas – režisierius atsižvelgė į autoriaus pastabėlę veikėjo pavardėje ir jį sukūrė būtent tokį, kokio noris, velniškai žvitrų ir įžvalgų, tokį tobulą draugą, nepasikėlusį, ne popsą. Moterų rolės irgi liuksiškos, bet jau pabodo rašyt ir džiaugtis – pažiūrėkit ir įvertinsit.)

Taigi taigi, filmukas surinko 58/60 balų. Žiūrėjau, jog internete visi prabalsavusieji pasiskirstė daugmaž fifty/fifty. Arba labai nepatinka, arba – gerai.

Taigi, susipažinkit – Rodia: Ir Razumichinas:

Beprotnamis.

Jaučiu šiurpią pagarbą išėjusiems iš proto.

Jie, rodos, aukštesni už mus dvasiškai ir jų esybė nesuvokiama primityviu mūsų mąstymu.

Esu buvus beprotnamy, keletas giminių ten pabuvojo.

Štai vienas, per Vėlines nuo vėžio miręs tolimas tolimas išprotėjęs giminė susirado psichiatrinėj savo… labai trumpo gyvenimo draugę. Buvo keistai graudu matyti kaip jis ją vadina pupa, o ji jį – žirniu…

Kaip meiliai jie žiūrėjo vienas į kitą, saugodami kits kitam gardesnius kąsnelius maisto.

Tai buvo liūdna, tačiau gražu.

…

Kitas giminė kadaise kirviu nužudė tėvą.

Nelabai žinau tą jo istoriją, gal ir nenoriu daugiau sužinot.

Ne todėl, kad smerkčiau jį ar ką, bet praėjo laikas, reikia šitą istoriją pamiršti.

…

Kodėl visa tai rašau?

Dėl labai paprastos priežasties.

Sunku ir šiurpu stebėti, kaip motina palengva, labai lėtai, bet tvirtai ir užtikrintai žengia išprotėjimo link.

Tai akivaizdu, tačiau, na, atvirai kalbant, tokios tiesos nesinori pripažinti.

Kai, man grįžus, ji ėmė lengvai kliedėt, ūmai atsirado suvokimas, kaip toli jau tai nuėjo.

O ką daryt?..

Nieko. Tik laukti… Ir stebėti.

Ir stebėtis.

Beprotiškai fantastiška.

Na, dienos pradžia gal ir neypatinga, bet džiugino vien tai kad nereikėjo eit į pirmą pamoką. Mokykloj nupirkau 2 lazdelių pakelius – skolą E. Mokykloj nothing as usual, tik per rusų mokytoja kažko labai pristojus buvo – Rita, skaityk, Rita, prie lentos

Susitariau susitikt su G. vakarop, bet per rusų gavau žinutę nuo I., kvieeečiančią prisijungti prie koncerto Tad atidėjom susitikimą su G. neribotam laikui ir susitikau 17h su I. Kaaaip faina susitikt senokai nematytus draugus (weeee). Pasibaladojom pirmiausia po miestą, užlipom į Gedimino kalną (Batų padas siauras ties kulnu – strigo į akmenis, išsisukiojau kojas. Neįsivaizduoju kaip kokios fyfos užlipa.), pasiplepėjom, pavaidinom paukščius (fun), aptikom “Akropolį” ir leidomės žemyn. Ėmė lynot, tad užėjom į Baltus Dramblius iki koncerto. Aptarnavo labai fainas vaikinukas, biškį primenantis Hokšilą. Bet draugiškas, paslaugus ir, kažkodėl, netingintis dirbti (I., nežvenk ) Jis su didžio skausmo persmelkta mina pranešė, jog imbieriniai sausainukai baigės. Oh, well, išgėrėm arbatos (Pavadintos “Kai dargana” – patiko ir atitiko pavadinimas. Skani. Tikrai.) ir, likus 10min iki koncerto, patraukėm link Kotrynos bažnyčios. Įsitaisėm patogiai (pasisveikinau su choriste A.) ir pasiruošėm rimtai muzikai. Koncertavo “Jauna muzika” su repertuaru, kurį pristatinės Vokietijoj. Na, vis tik man labiausiai patinka Martinaičio kūryba. Dirigavo V.Augustinas, tačiau jo kūrinys man mažiausiai patiko, nuobodžiausias pasirodė. Šiaip labai fainas koncertas, daug minčių sukėlė sakyčiau. Visų pirma, seniai nemačiau chorų koncertuojant (t.y.visuomet būdavau kitoj scenos pusėje, ne tarp žiūrovų ), visų antra, šitas choras man truputį priminė atėjimą į naująjį chorą, tai kažkaip keistos nuotaikos buvau. Mistika. Tai štai.

Po to su I. nuėjom į “Skonį ir kvapą” (Senokai bebuvo laikas, kai per dieną į dvi kavines). Išgėrėm gardžios jazminų arbatos, aš sugraužiau prieskoninį pyragą (niammm…) ir išsiplepėjom dar porai valandų.

Kaip faina plepėt truputį protingesnėm temom Faina padiskutuot, panagrinėt priežastis, gilintis į elgesį, kalbą, darbus….

Uf… Gera diena. Tokia diena (beveik) be rūpesčių.

Pavargau visai. Bet taip – natūraliai. Fiziškai ir emociškai vienu metu (dažniausiai man būna arba vienas, arba kitas).

Irrrr eisiu pailsėt.

Labanakt. Saldžių sapnų.

R

Savo gyvenimo meilužė.

Hm, šiandien man niekaip iš galvos neiškrenta mūsų soc. darbuotojos – choreografijos mokytojos pasakyta mintis.

Man likus – eilinį kartą – be poros, ji pasakė: “tu ir gyvenime esi pleistras žaizdoms?”

Šyptelėjus paneigiau.

“Gerai tada.”

O dabar, taip pat besišypsodama, nedrįstu paneigti.

Taip, esu.

Tada – negerai?

Trupinėlį. Nors kitokio gyvenimo ir nenoriu.

My f**kin’ good life. I’m lovin’ it. Really really.

Gal kada palekiam kur nors, kur dar nebuvom?

Aš jau noriu.

Švelnus… (aah) pūke… (aah)…li, ar žinai… (uuuuuu)

Neišmokau nekęsti, nes išmokau pamilti. Ir man to gana.

Išmokau žudyti – tik mintis. Svajonės neliečiamybėj.

Neišmokau tylėti – nes noriu rašyti.

Kalbėti. Rėkti. Dainuoti. Gyventi.

Neišmokau melo pamokos – išmokau tikėti.

Išmokau atleisti. Neišmokau pamiršti.

Neišmokau tyliai išeiti, norėdama.

Išmokau pasiilgti. Be vargo. Paprastai.

Dar esant šalia.

Neišmokau slėpti ašarų. Nepavyko.

Išmokau šokti. Širdimi.

Neišmokau meluoti. Ir gerai.

Išmokau klausyti. Tau tylint.

Širdies plakimo.

Neišmokau pavargti. Nors norėčiau pailsėti.

Išmokau matyti. Užsimerkus.

Ir troleibuse, pilname žmonių, užuosti kvapą, kurį pažįstu seniai.

Nepažinoti, tarsi pirmą kartą susitikus.

Kasdien.

Pst. Padovanok man pienę :*

Arbatos, daug arbatos.

Taaaip. Tempiu laiką, nenorėdama gert eilinio šlykštoko vitamininio birzgalo.

Šiandien pasiekiau bene rekordą arbatos gėrime, jau išgėriau 12 puodelių – ir tai dar ne pabaiga

Netroškina, neįtarinėkit, kad vakar smagiai leidau laiką, automatiškai kažkaip noris ko nors šilto ir skanaus

Truputį susigadinus šiandien nuotaiką į sausainį, kurį kramsnojau prie arbatos, įsibedžiau tortinę žvakutę, uždegiau ją, ir žiūrėdama, kaip lėtai ir varvančiai ji dega, sugalvojau norą. Liepsnelė, nematydama kitos išeities, pučiama užgeso. Tikiuosi, labai tikiuosi, kad išsipildys noras. Bent nuotaika, atsiradus vilčiai, pasitaisė

Tvarkausi po truputį. Atrandu daiktų, kurių nežinojau turinti Taip man dažnai atsitinka tvarkantis.

Fe. Birzgalas. Nekenčiu tokių šlykštokų citrininių vitaminų, kurie tirpinami vandeny. Vieni būna neblogi, kiti – fuuu Va tokį fuuu dabar ir gersiu.

Trys, keturi – iki dugno!!!