Tep tep tep.

Išbandžiau visus pakeitimus – veikia kuo puikiausiai kaip norėjau.

…

Vakar su choru (“Aidija”) buvom Kaišiadoryse.

Važiavimas pirmyn įsiminė tik vargšų studentų bandymu išnarpliot metalinius galvosūkius. Truputį juokinga žiūrėt, kaip žmonės atskiria ir nebesudeda arba niekaip neatskiria, arba ir atskiria ir sudeda, nesuprasdami kaip Meniška logika.

Koncertas vyko neogotikinėje (vakar taip spėjom, ir dabar wikipedijoj pasitikrinau – atspėjom), kurioje, nors, sakė, prikūrenta, buvo klaikiai šalta. Repeticijos metu visi stovėjom su striukėm ir vis tiek bambėjom, kaip šalta, nenorėdami įsivaizduot, kas bus su suknelėm ir bateliais

Štai kokia graži bažnytukė:

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra iš išorės.jpg

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra iš išorės 2.jpg

Šiaip tikrai daili bažnyčia, sutvarkyta ir prižiūrėta, aplink ją irgi tvarkinga ir gražu. O kas sužavėjo, tai tualetai Amžina tema… Po repeticijos atsirado norinčių į KambarėlįKurKaraliaiPėstiVaikšto, tad buvo paskelbtos paieškos… em… Nu ir vienas žmogelis, pažįstantis vietovę, nurodė, kad reikia išeiti į lauką, apeiti bažnyčią iš kitos pusės ir ten ieškoti oranžinių durelių… Įsivaizduokit, apeinam mes dailiais takeliais tą nuostabią bažnytėlę, apjuostą siena, ir atrandam, kad vienoj sienos vietoj yra praėjimas, toks koridorius. Paėjus juo trenkė nuostabus aromatas taigi lauko tualetas įrengtas kažkokiam ne bažnyčiai, kiek suprantu, priklausančio namelio dalyje – dvi skylės, tarp kurių (tarp kitko, įdomu kam?) sienelė. Duris reikia trinktelėt, kad užsidarytų (apie užraktus pasvajoti ), ir paspirt, kad atsidarytų. Bet kažkas ir iki tų skylių nedaėjo Žodžiu, reikėjo kaip pavasarį per laukus eiti, žiūrint, kad neįlipt į žmogaus minas Lauke pasiraitojom kelnes ir – į WC. Linksma buvo, ką bepridursi. Gaila, fotiko nepasiėmus buvau…

Mūsų choro suknelės turi vieną neginčytiną privalumą – po jom galima prisirengti, nesimato drabužių. Taigi koncertavom su džinsais, palaidinėm be kaklo ir žieminiais batais po suknelėm. Ir tai pašalom.

O atlikom Algirdo Martinaičio oratoriją „Gailestingumo altorius“ (iš šv. Faustinos dienoraščių).

Delfio duomenimis:

Šį kūrinį atliks specialiai suburtas Festivalio kamerinis ansamblis (solines partijas grieš Darius Stabinskas (viola da gamba) bei Mindaugas Bačkus (barokinė violončelė), kamerinis choras Aidija (vad. R.Gražinis), solistės Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas). Diriguos Romualdas Gražinis.

(http://whatson.delfi.lt/news/music/article.php?id=15397732)

Po koncerto vadovas su keletu mokinių išdundėjo į Vilnių, reikėjo greitai į čiurlioniukų statomą operą nuvežti, kur vienas dalyvauja. O visus kitus autobusas nuvežė į GERĄ (net Vilniaus atžvilgiu) restoraaaną, kur buvo banketas. Visiems, kiek supratau, labiausiai patiko “kiškutis” iš vištienos ir, berods, špinatų. niam. Sėdėjom prie ilgo stalo (susistūmėm gal 4 mažiukus), kraštuose sėdėjo Gabrielė su Tomu, tai juos paskelbėm tėvais, o mes – jų vaikai. Didelė, graži daugiavaikė šeima. Tomas vėliau labai meniškai (vaidindamas, kad domisi jų etiketėm) nuknekcino du butelius likusio šampo, kurį ratuku paleido autobuso gale susirinkusiai chebrai. Ir aš ten buvau, nieko negėriau ir per nieką nevarvėjo, nes nesinorėjo. Barė studentai, barė… Linksma.

Gavom dar ir dovanų – Kaišiadorių ženkliukus su miesto herbu. Va tokie:

Kaip mums paaiškino miesto ponai, čia pavaizduotas geležinkelis, kuris tapo viso miesto atsiradimo priežastimi, ir geležiniai arkliai. Štai kokį paaiškinimą radau internete:

 

XIX a. tiesiant geležinkelį, netoli Riomerių dvaro ties Juodkonių kaimu buvo pastatyti laikini namai darbininkams. Geležinkelio stotis išaugo Juodkonių kaimo laukuose. Rusai Juodkonis vadino Eitkonimis ir pan. Šis vardas painiojosi su Eitkūnų geležinkelio stoties vardu, todėl Juodkonių stoties vardas netrukus buvo pakeistas ir stotis pavadinta Kaišiadorimis. Žirgai primena skirtingomis kryptimis pralekiančius traukinius, ilgi banguoti žirgų karčiai – garvežių paliekamų dūmų juostas, o raudonos akys – žibintus.

Vaaaaaau. Originalu. Bet kažkaip per daug geležinkelio

…

Šiandien eisiu į čiurlioniukų operos pagal Fausto motyvus premjerą. “Būti žmogumi”. Faktiškai premjera buvo vakarykštė generalinė repeticija, bet šiandien jau tipo oficialu viskas, jau su visom dekoracijom – kaip turi būt Įdomu, keletas pažįstamų bus.

Tiek šiam kartui. Gal po operos įkvėpimas koks nors atsiras.

(Yeah, right.)