Dievaž, seniai taip blogai nesijaučiau. Kai visą krato nervinis šaltas drebulys ir mintys toli gražu neapsistoja ties Maironiu.
Pacituosiu keletą savo minčių, rašytų, na, ne taip jau seniai – rugpjūčio 25.
” Noriu rašyt, galvoj – tuštuma.
Dievaži, kaip keistai jaučiuos.
Nesuprantu.
Pavargau.
Tikriausiai nuo savęs. “
“Aš viena.
Visiškai.
Šie metai man tai įrodė dar kartą.
Kasdien kaldama sau, jog ir viena išlaikysiu, gadinuosi sveikatą.
Iliuzijas, taip norinčias prasiveržti jaunoj krūtinėj, gesinu nepabudusias.
Nebemoku verkti.
Ištryškusią ašarą slepiu po devyniais užraktais.
Kaip dabar, sėdėdama tamsoje, kad joks vakare užklydęs drugys ar paukštis nepamatytų mano skausmo. “
Taigi, aš niekas. Tiesiog niekas, kuris nieko nelemia. Idiotiškas, prakeiktas niekas, kuriam lemta likti vienam būryje.
Netobulas, kaip ir visi, ir dėl to save ėdantis.
Ir vėl, ir vėl, ir vėl ašaros. Nusibodo.
…Maironis?
