Jaučiu šiurpią pagarbą išėjusiems iš proto.
Jie, rodos, aukštesni už mus dvasiškai ir jų esybė nesuvokiama primityviu mūsų mąstymu.
Esu buvus beprotnamy, keletas giminių ten pabuvojo.
Štai vienas, per Vėlines nuo vėžio miręs tolimas tolimas išprotėjęs giminė susirado psichiatrinėj savo… labai trumpo gyvenimo draugę. Buvo keistai graudu matyti kaip jis ją vadina pupa, o ji jį – žirniu…
Kaip meiliai jie žiūrėjo vienas į kitą, saugodami kits kitam gardesnius kąsnelius maisto.
Tai buvo liūdna, tačiau gražu.
…
Kitas giminė kadaise kirviu nužudė tėvą.
Nelabai žinau tą jo istoriją, gal ir nenoriu daugiau sužinot.
Ne todėl, kad smerkčiau jį ar ką, bet praėjo laikas, reikia šitą istoriją pamiršti.
…
Kodėl visa tai rašau?
Dėl labai paprastos priežasties.
Sunku ir šiurpu stebėti, kaip motina palengva, labai lėtai, bet tvirtai ir užtikrintai žengia išprotėjimo link.
Tai akivaizdu, tačiau, na, atvirai kalbant, tokios tiesos nesinori pripažinti.
Kai, man grįžus, ji ėmė lengvai kliedėt, ūmai atsirado suvokimas, kaip toli jau tai nuėjo.
O ką daryt?..
Nieko. Tik laukti… Ir stebėti.
Ir stebėtis.
beprotybė yra kažkur toliau už suvokimo ribų.
Tai kelia šiurpią pagarbą. Ir smalsumą.
Ne veltui pati taip norėjau(tebenoriu) išprotėti.
Žinai, sakyčiau, kad jaunų žmonių (ar senų jauna širdimi, kaip kad minėtoji pora. Jiem abiem buvo gerokai virš 50
) išprotėjimas dėl kažkokių asmeninių išgyvenimų yra gerokai kitoks nei tų vyresnių žmonių, kuriem ima čiuožti stogas nuo darbo/rūpesčių (kartais susikurtų, bet tarkim).
Ir jei pirmaisiais aš žaviuosi, ir, matyt, norėčiau tarp jų kada atsidurti, tai antrieji man kelia tik nemalonią save sugadinusių savo pačių išmonėmis žmonių asociaciją ir ironišką šypsnį…
Ai, aš pasakysiu, kad man tiesiog patiko.
Anonime,
ačiū, malonu