Lyrizmo akimirka :)

Žinai, keista. Paaiškink, mielas, kodėl žmonės taip elgias?

Tu mane vis bari, kad per daug “dėmesio skiriu draugams”, per daug “aukojuos” (tu juk taip vadini) ir “kenčiu”. Ne tu vienas taip sakęs man… Bet tada atsakyk, kodėl tie, kurie tai man taip karštai įrodinėjo, kreipias pagalbos kai prireikia ir pamiršta panašius argumentus? Kodėl žmonės, kuriems gyventi gera, pamiršta, o kuriems bloga, staiga prisimena? Žinoma, yra išimčių, yra… Jie būna ir kai jiems gera, ir kai nelabai. Jie tiesiog yra. Jų mažai. Jie - Draugai.

Šypsaisi. Matau - nenori atsakyti. Ir nesakyk, nereikia, pati nujaučiu atsakymą…

Eime pasižiūrėti mėnesienos. Nes šiandien vakaras truputį kitoks, juk taip? Tai - mūsų vakaras ir mūsų naktis.

Mūsų Mėnuo.

Mūsų Svajos.

 

Mūsų Spalvotas Gyvenimas.

Linksi… Taip pat linksėtum, jei pakviesčiau tiesiog apeiti namą. Pasivaikščioti laukais. Nueit į kitą miesto galą. Arba nuskristi į Mėnulį. Nes tau nėra svarbu kur būti. Nori būti laimingas, o tada kažką padaryti, ne atvirkščiai. Tai žavi. Tikrai tikrai.
Žinai, pasiilgau tų šiltų vasaros naktų, kurios būna visuomet ypatingos, kai nesi vienas. Ir kai dėmesingai stebi tokias smulkmenas, kokių, rodos, kiti nė nebepastebi. Kai akmenėlio tekštelėjimas vandenin gali išbudinti būrį miegančių paukščių, o duslus pokštelėjimas mena dar vieną atkimštą butelį. Dar vieną giedrą nemigo valandą. Dar valandą sėdėjimo tyloje, kartkarčiais pertraukiamoje balsu išsakytų minčių. O rytais po nemigo nakties mintys labai įdomios. Labai įvairios. Labai vežančios. Nuodėmės vertos mintys.

Tu vėl šypsaisi. Gražiai šypsaisi, mielas. Bet ir taip žinai tai. Tau tai kartoja kasdien. Bet žinai, kada tu šypsais užvis gražiausiai? Miegodamas.

Ko žvelgi su tokia nuostaba? Nejaugi manei, kad nepastebėsiu šelmiško šypsnio, užgesusio lūpose? O aš žiūrėjau, žvelgiau ir stebėjaus, kaip tokio skandinančiai gilaus žalumo akys gali atrodyti visuomet natūraliai liūdnos; kaip itin proporcingas, dailus veidas tarsi šešėlio apgaubtas nuolatine melancholija. Liūdesys tau tinka, tačiau aš sutinku išsižadėti šio nuostabaus reginio, kad tik tu niekad, mielas, niekad neliūdėtum.

Drebi. Eime vidun. Žinau, kad nenori. Žinau, kodėl. Ten - Tie.

Gerai, bet tik minutėlę. Tik vieną. Ne visą pakelį.

Tavo ranka virpa. Eime. Eime į frontą, kuriame tenka meluoti ir slapstytis. Kuriame bet kuris atiduos tave už grašius kaip šiukšlę. Kuriame gyvenimą reguliuoja finansai ir valdžia. Kur visi perka/parduoda tai, kas jiems brangiausia.

Bet juk mūsų gyvenimai tobuli. Mes galim Tų nepaisyti. Mes matom mėnesieną ir žvaigždes, vadinas, esam čia ir dabar.

Pameni, kaip vaikščiojome slidžia siena, laviruodami ir slidinėdami tarp akmenų? Nebijojome nukristi. O bėgimą pajūriu? Nenorėjome sustoti. O ar tu, mielas, pameni, kaip per audrą mirkom lietuje kopose, stovėdami prie laiptų, nusileidžiančių prie jūros, talžomi negailestingo vėjo ir juokėmės. Ir šaukėm viens kitam, kad esame dievai, nes net vėjas neleidžia mums nukristi.

Tyli? Tau šalta. Einam, židinys, ugnelė spragsi. Jei ugnies nebus, prisidegsim nuo karštų širdžių.

Ir būsim laimingi. Dar vieną nemigo naktį. Ir tai bus dar viena mūsų naktis. Ryte tau pasiūlysiu kavos ir pusryčius, kol Tie sėdės pasipūtę ir nusisukę. Pasakysi tuos paprastus žodžius, kurie man lig šiol skamba. Ir, matyt, ilgai dar skambės.

O vėliau paleisiu įrašą:

“Ten gyvena jisai…”